The Girl in the Park

Po penkiolikos metų tylos ir skausmo, moteris gyvena izoliacijoje — atsiskyrusi nuo buvusio vyro ir sūnaus, ji nepaliaujamai gyvena praeities šešėlyje, vis dar praradusi trejų metų dukrą. Kasdienybė prisipildo rutininių saugumo priemonių ir priminimų apie tai, ką ji negali atgauti, o kiekvienas priminimas apie dingimą virsta nauju atšaukiamu žaizdos ruožu. Ši būklė naikina jos santykius ir palaipsniui užgožia bet kokią viltį, palikdama vien tik neužgesinamą ilgesį.

Į jos gyvenimą netikėtai įsiveržia jauną moterį su niūria praeitimi ir nepastovia istorija. Jos atsiradimas skaudžiai paliečia senas žaizdas — vietoje nuovargio ir atsiribojimo iškyla irzlumas, o kartu ir beprasmė, vis labiau nereali viltis, kad ši nepažįstamoji gali būti dingusi dukra. Projekcijos, nuojautos ir prisiminimų bei įrodymų detektyvinis rinkimas pamažu pakeičia racionalų mąstymą, iškelia į paviršių šeimos įtampas ir priverčia permąstyti, kas yra tikra, o kas — tik troškimas.

Filmas kelia klausimus apie atleidimą, tapatybę ir gedėjimo procesą: ar viltis gali išgelbėti, ar ji tik dar labiau užkerta kelią gijimui? Per intymius susidūrimus ir neapibrėžtumo akimirkas veikėjai bando susigrąžinti prarastą gyvenimą arba susitaikyti su jo nebuvimu. Tai jautri, įtempta drama apie tai, kaip praeities vaiduokliai gali pakeisti dabartį ir kokia kaina mokama už troškimą sugrąžinti tai, kas amžiams prarasta.