Next of Kin

Kai Linda netikėtai paveldi pagyvenusiųjų namus, jos įžanga į naują gyvenimo etapą atrodo pilna pareigos ir vilties. Vietoje saugios priežiūros ji randa senas koridorių šešėlių, tyliai šnabždančius gyventojus ir pastatą, kupiną praeities atminimų. Atmosfera sluoksniuojasi: vienu metu čia jaučiasi šiluma ir atsakomybė, kitą akimirką — neaiškus nerimas, tarsi kažkas stebėtų kiekvieną žingsnį.

Netrukus Linda tampa liudininke serijos keistų įvykių, kurių priežastys atrodo išsigimusios ir neįvardijamos. Maži incidentai virsta baisiais simptomais — dingusiais daiktais, keistomis vizijomis ir gyventojų elgesio pokyčiais, kurių nebegalima paaiškinti vien tik senatve. Kuo labiau ji mėgina suvokti, tuo labiau supranta, kad pastatas saugo tamsią paslaptį, susijusią su praeities nusikaltimais ir senomis nesužeistomis nuoskaudomis.

Linda imasi veiksmų: ji ieško dokumentų, kalbasi su senais kaimynais, bandydama susekti šios paveldo dalies slypinčią istoriją. Jos kova tarp racionalaus paaiškinimo ir nerimą keliančio intuicijos balselio paverčia gyvenimo namus poziciją į psichologinį lauką, kur pavojus slypi tiek išorėje, tiek viduje. Veiksmas pamažu virsta stulbinančiu išbandymu, kuriame asmeninė ištvermė ir tikėjimas tiesa pasirodo lemiami.

Filmas kuria tirštą atmosferą, kurioje įprasti vaizdai įgauna grėsmingą prasmę, o klaustukai apie moralę ir atsakomybę tampa nuolatiniais palydovais. Žiūrovas lieka įtrauktas — laukia atsakymų apie tai, ką reiškia paveldėti vietą, kurioje prisiminimai gali būti mirtini. Pabaiga palieka erdvės interpretacijoms, ilgai išliekančiam nerimui ir klausimui, ar blogis čia yra neišvengiamas, ar jį galima nugalėti.