The Night of the Iguana

Pašalintas iš kunigystės episkopalinis dvasininkas, vedantis autobusą su vidutinio amžiaus baptistų moterimis per Meksikos pakrantę, atsiduria gyvenimo lūžio taške, kuriame praeities klaidos ir asmeninės nesėkmės ima jį persekioti. Kelyje jis privalo susidurti su savo praradimais, abejomis — tikėjimu ir geismu — ir ieškoti būdo susitaikyti su tuo, ką reiškia būti žmogumi, netekusiu autoriteto ir prasmės.

Sustojus mažame, atokame pajūrio viešbutyje, situacija komplikuojasi: viešbutį valdo stipri, šiurkšti moteris, o atsitiktinė keliautoja—menininkė primena kitiems žmogiškosios švelnumo vertę. Įtempti santykiai tarp veikėjų, sentimentai, nuoskaudos ir slaptos aistros po truputį išryškina kiekvieno personažo trapumą ir norą išsigelbėti nuo vienatvės.

Filmas kelia esminius klausimus apie tikėjimą, atsakomybę ir asmeninę laisvę: ar galima atleisti sau ir ar galima pradėti iš naujo, kai tavęs nebepriima visuomenė ar paties sąžinė. Gamta ir ugnį primenantys elementai, tarsi tyli liudininkė, sustiprina dramatinius konfliktus ir paryškina simboliką, kurioje negatyvios patirties pavidalai — ir net pati igvana — tampa vidinės krizės atspindžiu.

Spektaklis pasižymi intensyviais vaidmenimis ir poetiška, kartais griežta režisūra; jis neatskleidžia aiškaus išgydymo, bet siūlo katarsišką susidūrimą su žmogaus silpnybėmis. Žiūrovui liks jausmas, kad pabaiga yra ne taip tiek uždarymas, kiek pradžia naujai savivokai.