Blancanieves

Juoda ir balta, beveik be žodžių sukurtas filmas perpasakoja klasikinę Snieguolės pasaką modernioje, romantiškoje 1920-ųjų Sevilijos versijoje, kur pagrindinę vietą užima ne tradicinė karalienė ar princas, o jauna moteris, tapusi bulių kovotoja. Kino kalba čia – tylūs, išraiškingi vaizdai, teatralūs gestai ir muzikinė atmosfera, kuri vietoj dialogų perteikia jausmus, kerštą bei ilgesį.

Režisūra ir kinematografija tyliąją epochą pagerbia stilizuotais kompoziciniais sprendimais, kontrastingu apšvietimu ir choreografuotais kovos su buliumi epizodais, kuriuose pasireiškia tiek flamenco aistros, tiek pasakos magija. Filmo pasaulyje pasirodo ir neįprasti palydovai – nykštukai kaip nedidelė kovotojų trupė, tapusi pagrindinės herojės sąjungininkais, o konkurentė ar įtariamoji pamotė vaidina grėsmingą priešpriešą.

Tai stipri ir vizuali reinvencija, kurioje pasakos motyvai susipina su tragedija, meilės ir išlikimo tema. Filmas žavi ne tik savo estetika, bet ir drąsiu sprendimu perkelti vaikystės pasaką į suaugusiųjų pasaulį, kur pasididžiavimas, skausmas ir grožis susilieja į vieną intensyvų kinematografinį kūrinį.