The Last Supper

1995 metų juodoji komedija nagrinėja grupę idealistinių, bet nusivylusių liberalių studentų, kurie kviečia prie stalo politinius oponentus su tikslu išprovokuoti ir ginčytis. Pokalbiai netikėtai virsta radikaliu eksperimentu, kai šeimininkai ima galvoti apie kraštutinį sprendimą prieš tuos, kuriuos laiko pavojingais visuomenei. Filmas pasakoja apie peržengtas ribas ir tamsų žmogiškosios nuovargio bei frustracijos puslapį.

Veikėjai pamažu atskleidžia savo motyvus — idealizmas, moralinis supainiojimas ir noras veikti užgauna jų sprendimus. Kiti personažai reprezentuoja skirtingas pažiūras ir įkūnija politinį kitoniškumą, o diskusijos prie vakarienės stalo tampa iškalbingu mikrokosmu to, kas vyksta platesnėje visuomenėje. Scenarijus žaidžia su etikos klausimais, kaltės ir atsakomybės jausmu bei kolektyvinėmis pasekmėmis.

Tonališkai filmas balansuoja tarp satyros ir šalto siaubo, pabrėždamas, kaip lengvai moralinės nuostatos gali suplyšti, kai susiduriama su bauginančiu nesutarimu. Režisūra ir aktorių partijų žaismas paryškina absurdiškus pasirinkimus ir žmogaus polinkį teisinti net ir smurtinius veiksmus kilniomis idėjomis. Žiūrovui pateikiama provokuojanti istorija, verčianti susimąstyti apie toleranciją, radikalizaciją ir asmenines ribas.

Filmas nepretenduoja pateikti paprasto atsakymo — jis kelia daugiau klausimų nei duoda sprendimų. Po juokų ir ironijos lieka šiurpi gaida, primenanti, kad politinis susipriešinimas gali virsti destruktyvumu, jei nėra atviros diskusijos ir atsakomybės. Tai kūrinys, kuris vienu metu ir prajuokina, ir verčia atidžiai įsižiūrėti į savo pažiūrų pasekmes.