Kai pučia vėjas

Filmas pasakoja apie senyvos poros bandymą susidoroti su neišvengiamu pavojumi, laikantis primestų nurodymų ir savo prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Jie ramiai stato slėptuvėlį, perka atsargas ir gyvena kasdienybe, kurį laiko tvirtove prieš neįvardinamą grėsmę. Meilė, rutina ir paprastos žmogiškos vertybės suteikia jų dienoms prasmę net artėjant katastrofai.

Vyriausybės pamfletai ir instrukcijos tampa jų pasaulio centru — jie nuoširdžiai tiki, kad „teisingai“ atlikti veiksmai apsaugos juos nuo visko. Tačiau instrukcijų šabloniškumas ir jų negebėjimas suvokti naujų karo formų pamažu atskleidžia skaudžią klaidą: jų nostalgija ir pasitikėjimas birokratiniais patarimais neatitinka modernios grėsmės pobūdžio.

Filmas meistriškai derina tamsų humorą su giliais liūdesio momentais, rodydamas, kaip ramus kasdienis pasirengimas virsta tragedija. Tai išryškina spragą tarp paprastų žmogiškų vilčių ir technokratinio požiūrio, kuris negarantuoja jokio išsigelbėjimo prieš neišvengiamuosius pasekmes.

Galiausiai kūrinys tampa jautriu ir skaudžiu komentaras apie senatvės pažeidžiamumą, biurokratinių sprendimų tuštumą ir civilizacijos iliuzijas saugumo atžvilgiu. Žiūrovui paliekama liūdna, bet reikšminga žinutė: technologinė grėsmė ir administracinės dogmos gali pražudyti net tuos, kurie tiki, kad žino, kaip tvarkytis su pavojumi.