Bruno Paviot

Po daugybės nuotykių Niujorke, sėkmingai pamokę piktąjį burtininką Gargamelį ir parodę kitokį gyvenimą vienai didmiesčio šeimai, smurfai sugrįžo į savąjį kaimelį. Tačiau Gargamelis ir toliau nerimsta bei rezga pačius įvairiausius keršto planus, siekdamas sugauti mėlynuosius nykštukus ir išgauti iš jų stebuklingąją smurfų esenciją. Burtininkas sukuria du beveik kaip smurfai atrodančius nykštukus ir pavadina juos „bjaurukais“. Tačiau suteikti tikrą smurfo išvaizdą jiems gali tik Smurfytės žinomi kerai. Gargamelis nedvejodamas pagrobia Smurfytę ir išsiveža ją į Paryžių, tikėdamasis įkalbėti ją išduoti savo draugus. Tėtė smurfas ir dar keli mėlynieji, pasikvietę į pagalbą savo niujorkiečius draugus, patraukia iš paskos, tikėdamiesi išlaisvinti Smurfetę ir taip apsaugoti tiek ją, tiek pačius save.

Po audringo romano su turtingu našliu, naivi mergina už jo išteka ir persikelia į vyro šeimos valdas. Tačiau ji niekaip negali pabėgti nuo savo mylimojo buvusios žmonos šešėlio.

XX amžiaus pradžia. Vienoje iš Prancūzijos vaikų prieglaudų gyvena be mamos likusi maža mergaitė su jaunesne seserimi. Ji svajingai laukia kiekvieno sekmadienio, kai į svečius užsuka ir bent trumpam į miestą išsiveda tėtis. Jos vardas Gabrielle. Ji gimė ir užaugo neturtingoje šeimoje. Sunki ir nelaiminga vaikystė užgrūdina ją skaudžiausiems likimo smūgiams bei didingiems išbandymams. Nuo pat jaunų dienų ji principingai nusprendžia pasitikėti savo jėgomis, kad prisijaukintų sėkmę. Nepaisydama silpno balso, Coco už pirmąją algą dainuoja kavinėje, kur naktimis jos klausosi vien tik girti kareiviai. Dienomis mergina dirba provincijos siuvėjo parduotuvėje ir su adata stebuklingai taiso klientų drabužius. Jos gyvenimas pasikeičia po atsitiktinės pažinties su turtingu verslininku ir nepastoviu mergišiumi Etienne’u Balsanu, kuris tampa geranorišku jos globėju ir meilužiu.

Mergišius kapitonas kartu su visa Napoleono kariauna išvykstą į karą. Savo sužadėtinei jis pažada labai greitai grįžti ir rašyti laiškus jai kiekvieną dieną. Tačiau dienos bėga, o laiškai nepasiekia gražuolės Polinos. Svajonės bliūkšta, o širdis dūžta į šipulius. Matydama savo sesers neviltį, Elizabet nusprendžia gelbėti seserį pati rašo meilės kupinus laiškus kapitono vardu, kuria didvyriškas istorijas iš mūšių laukų ir galiausiai „nužudo“ savo herojų kaip tikrą didvyrį. Niekas nesitikėjo, kad po kurio laiko, kapitonas grįš gyvas...