Philippe Uchan

Mažas miestelis Normandijoje. Septynerius metus čia ramiai gyvenusio duonos kepėjo kaimynystėje apsistoja iš Didžiosios Britanijos atvykusi pora. Garbingo amžiaus Martenas jau senokai nesidairė į svetimas moteris, bet dieviškai graži Džema gundo vyrą. Jis greitai pastebi, kad jaunoji dama nuobodžiauja, tad pasiūlo privačias kepimo pamokas. Žinoma, taip jis nori suvilioti kaimynę. Marteno lūkesčiai dūžta į šipulius, kai Džema užmezga romaną su jaunu aristokratu. Martenui nebelieka nieko kito, tik slapčia stebėti kaimynės gyvenimą, kuris jam – visai kaip Gustave’o Flaubert’o ponios Bovari. Gyvenimo džiaugsmą patirti trokštanti Džema akivaizdžiai neskaitė romano, bet elgiasi visiškai kaip romano herojė. Kadaise pats priklausęs Paryžiaus bohemai, Martenas dabar užsibrėžia tikslą išgelbėti kaimynų šeimą nuo įmanomos tragiškos lemties.

Fani – graži ir gyvenimu besidžiaugianti paryžietė, kuri, atrodytų yra laiminga ir mylima. Prestižinis darbas, turtingas ir mylintis sutuoktinis, visais gyvenimo klausimais palaikanti mama. Gyvenimas tiesiog nuostabus! Tačiau Fani nesijaučia laiminga ir spindintis gyvenimas tik verčia ją ieškoti naujų iššūkių. Netikėtas vieno ryto susitikimas kardinaliai keičia filmo herojės gyvenimą. Alanas – jaunystės draugas, kuris buvo karštai pamilęs Fani. Nauja arba atgimusi draugystė netrukus pavirsta į karštą romaną. Paryžietės vyras įtaria žmonos išdavystę, tačiau ir pats nėra „šventasis“. Jo galvoje gimsta klastingas planas, kurio įgyvendinimui gali sutrukdyti tik sėkmė.

Pagal Pierre`o Lemaitre`o romaną, 2013 m. pelniusį Gonkūrų premiją, sukurtas antikarinis filmas pasakoja apie karo žiaurumus ir dvasines žaizdas, atsirandančias, kai, atlikę patriotinę pareigą, kariai grįžta namo. Paskutinės Pirmojo pasaulinio karo dienos. Kapitonas Pradelis, ciniškas niekšelis, kuriam žmogaus gyvybė nieko nereiškia, siunčia į žvalgybą, tai yra į žūtį, du eilinius karius – gabų jauną dailininką Eduarą, milijonieriaus sūnų, ir buvusį banko darbuotoją Alberą. Mūšio lauke Eduaras išgelbsti iš mirties spąstų Alberą, tačiau pats sunkiai sužeidžiamas – jo veidas nepagydomai subjaurojamas ir toks jis nenori grįžti namo, todėl įkalba draugą paskelbti jį mirusiu. Paslėpęs savo tapatybę, o veidą pridengęs kauke, po kurio laiko Eduaras pradeda piešti puikius piešinius karo tematika, Alberas tampa jo „impresarijumi“ – patikėtiniu.