Komikas Marc Maron klampoja per vitaminų prekeivių, evangelikų ir užaugusių berniukų–nerdų pelkę, taikliai atskleisdamas šių grupių absurdus ir keistenybes. Jo monologai balansuoja tarp autobiografinio atvirumo ir aštraus socialinio komentaro, o juokas dažnai persipina su nemalonia ironija bei nepatogiu tiesos sakymu.
Visa tai baigiasi džiugiai purvinu pasaulio pabaigos fantazavimu, kuriame Maron leidžiasi į beprotišką, juodai linksmą satyrą. Pasirodymas — drąsus, šiek tiek šokiruojantis ir išlaisvinantis, paliekantis žiūrovą prisiminti tiek komedijos, tiek kritikos galią.