Filmas Chime (2024) seka talentingą šefą, kurio griežtai sudėliota kasdienybė virtuvėje ir gyvenime viena akimirka sutrinka dėl paslaptingo chimo – aukšto, aido kupino garso. Iš pradžių tai atrodo kaip mažas trikdys: nepavykęs patiekalas, užtemęs momentas, trumpas sutrikimas. Tačiau garsas vis grįžta, prabudindamas prisiminimus, prikeldamas baimę ir pamažu erozijuodamas jo profesionalumą bei santykius su aplinkiniais. Kino kalba pabrėžia tekstūras ir garsus – keptuvės dunda, peiliai kirba, o chimas įsiskverbia tarp plakdami širdies ritmo.
Su kiekvienu pasikartojimu kyla vis intensyvesnis nerimas: diena ir naktis susimaišo, realybė ima skilti, o žiūrovas nežino, ar tai antgamtinė jėga, ar protagonistės psichikos skilimas. Filmas kuria įtemptą, kvėpavimą stabdantį atmosferą per subtilų garso režisūrą ir artimus kadrus, palikdamas atvirą klausimą apie kontrolę, kaltę ir klaikų nežinomybės jausmą. Pabaiga neatskleidžia visko – ji palieka žiūrovą su paskutinio chimo aidu ir gilėjančiu nerimu.