Filmas jungia džiazo ritmus su dekolonizacijos istorija ir atkartoja vieną įtemptiausių Šaltojo karo epizodų. 1960 metais Jungtinės Tautos tapo politiniu žemės drebėjimu: naujos valstybės stojo į kovą dėl pripažinimo, o muzika tapo ne tik fonu, bet ir taktine kalba, atskleidžiančia diplomatinių manevrų įtampą bei asmenines tragedijas.
Per archyvinius įrašus, intymius interviu ir įrašytus pasirodymus filmas pamažu atveria, kaip kultūra ir politika persipynė, formuodamos istorinius sprendimus. Tai emocionalus ir įžvalgus pasakojimas apie tapatybę, galios mechanizmus ir palikimą — kūrinys, verčiantis susimąstyti, kaip garsai gali pakeisti istorijos eigą ir išlikti aktualūs iki šių dienų.