Sorry, Baby

Agnei nutiko kažkas tragiško. Filmas neatskleidžia visų detalių iš karto; įvykis lieka užuomina, o jo aidai lydi kiekvieną sceną, verčiant žiūrovą užpildyti spragas ir susidurti su tylomis, kurios sako daugiau nei žodžiai.

Aplinkiniams gyvenimas tęsiasi – šeima, draugai ir kolegos grįžta prie rutinų, o įprastumo fasadas slepia paslėptą nuoskaudą ir neviltį. Tik mažyčiais gestais, prislopintomis akimirkomis ir prasprūdusiomis detalėmis atskleidžiami kaltės, skausmo ir abejingumo sluoksniai, kurie parodo, kaip sunku prisipažinti, kad kažkas negrįžtamai pasikeitė.

Režisūra subtili, vaidyba intymi ir įtempta, o vizualinė kalba – pilna tylos ir tuščių erdvių – pabrėžia atstumo jausmą tarp žmonių. Tai jautri, kartais šiurpiai šalta drama, kuri klausia apie atmintį, atsakomybę ir socialinį sugedimą, kai visi apsimeta, jog gyvenimas gali tęstis be pasekmių.