Per karštą dieną Atėnų „queer“ paplūdimyje plaukdami ir pasipuošę vasaros šviesa, draugai Demosthenes ir Nikitas leidžiasi į prisiminimų kelionę — aptarinėja praėjusios vasaros įvykius ir svarsto, kaip juos perkelti į Nikito debiutinio filmo scenarijų. Intymūs pokalbiai tarp bangų atskleidžia ne tik kūrybinį procesą, bet ir draugystės, potraukių bei praeities klaidų sluoksnius, kuriuos vaizduoja švelniai ir per daug nekvestionuojant.
Carmen — magnetiška ir nepastovi figūra to sezono atmintyje — tampa pasakojimo ašimi: ji įkvepia, griauna saugumo jausmą ir priverčia veikėjus permąstyti savo pasirinkimus. Filmas žaidžia atminties ir fikcijos ribomis, perteikdamas saulėtą, kartais kartoką jausmų paletę, o žiūrovui suteikia šiltą, melancholišką pasakojimą apie tapatumą, kūrybą ir tai, kaip prisiminimai gali tapti menu.