Terrestrial Verses

Terrestrial Verses (2023) žiūrovą nusviedžia į devynias trumpas vinjetes, kuriose kasdienio gyvenimo Iraną apraizgęs absurdiškas biurokratijos ir valdžios dviprasmiškumas atskleidžiamas su aštriu humoru. Kiekviena scena – nuo naujagimio vardo rinkimo, mokyklos baigimo ir vairuotojo pažymėjimo gavimo iki darbo pokalbio ar filmų scenarijaus tvirtinimo – vyksta kaip vienas ilgasis pokalbis tarp prašytojo ir autoriteto, kuris nuolat tarsi ir yra, bet visą laiką lieka už kadro. Laikantis apytiksliai nuo gimimo iki mirties vedančio laiko linijos, filmas parodo, kaip prisitaikymas prie „Orwelliškos“ kalbos tampa kasdieniu išgyvenimo įgūdžiu.

Stilistiškai kiekvieną epizodą fiksuoja statiškas kameros kampas, todėl žiūrovas tampa tarsi įkalintas tarp prašančiojo ir neparodomo sprendimo galios – tai sustiprina ir komiškumą, ir įtampą. Filmas ne tik juokiasi iš absurdiškų taisyklių, bet ir švelniai užčiuopia žmoniškumą, kuris slypi už paklusnumo gestų: vienu metu tai satyra, kitu – liūdna meditacija apie tai, kaip aiškinti save kalba, kurioje tiesa nuolat persislenka į dviprasmybę.